Magnio papildų lentynoje galima rasti citratą, oksidą, chloridą, malatą, bisglicinatą ir dar ne vieną variantą. Visuose juose yra tas pats mineralas – magnis. Skirtumas slypi medžiagoje, su kuria magnio jonas susietas, o tai gali keisti junginio savybes.
Magnio bisglicinato atveju magnis yra susietas su glicinu. Dėl to bisglicinatas priskiriamas aminorūgščių chelatams. Magnio citratas yra kitas junginys, magnio oksidas – dar kitas. Tad skirtingi pavadinimai nėra vien rinkodaros būdas pervadinti tą patį ingredientą. Tačiau iš čia atsiranda ir viena dažniausių klaidų: manoma, kad egzistuoja aiški magnio formų lentelė, kurioje viena forma visada yra „geriausia“. Realybė sudėtingesnė.
Kodėl junginio forma apskritai rūpi?
Kad magnis būtų panaudotas organizme, jis turi būti absorbuotas virškinimo trakte. Tam reikšmės gali turėti junginio tirpumas. JAV Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) duomenimis, geriau skystyje tirpstančios magnio formos paprastai absorbuojamos geriau nei prasčiau tirpstančios. NIH kaip geriau biologiškai prieinamas už magnio oksidą ir sulfatą mini citrato, laktato, aspartato bei chlorido formas.
Bisglicinatas dažnai pasirenkamas būtent kaip chelatinė forma, tačiau verta išlaikyti proporciją: nėra pakankamai tiesioginių tyrimų, kad jį būtų galima paskelbti universaliu visų kitų magnio formų nugalėtoju.
Čia naudingiau užduoti ne klausimą „kuri forma geriausia?“, o „kuri forma, kokia dozė ir kokiam žmogui?“.
Mažas etiketės testas
Tarkime, lyginami du produktai. Vieno priekyje didelėmis raidėmis parašyta „magnio bisglicinatas“, kito – „magnio citratas“. Vien to nepakanka.
Antroje pakuotės pusėje reikėtų ieškoti elementinio magnio kiekio. Magnio junginį sudaro ne vien magnis: bisglicinate dalį masės sudaro glicinas, citrate – citratas. Todėl viso junginio miligramų skaičius nėra tas pats, kas realiai gaunamo magnio kiekis. Dėl šios priežasties magnio bisglicinatas prasmingai palyginamas su kitais produktais tik tada, kai žinoma, kiek elementinio magnio suteikia jų porcija.
Dar verta pasižiūrėti į porcijos dydį ir papildomus ingredientus. Du produktai su tuo pačiu magnio junginiu nebūtinai yra identiški.
O kaip virškinimas?
Čia magnio forma tampa ypač praktiška tema. Neabsorbuotas magnis žarnyne gali turėti osmosinį poveikį, todėl didesni papildomo magnio kiekiai gali sukelti viduriavimą, pykinimą ar pilvo spazmus. Būtent dėl šios savybės kai kurios magnio druskos naudojamos ir laisvinamuosiuose preparatuose.
Tai nereiškia, kad bisglicinatas niekada nesukels diskomforto. Žmogaus toleravimą veikia ir suvartojamas elementinio magnio kiekis, ir individualus jautrumas.
Taigi pagrindinis bisglicinato skirtumas nuo oksido, citrato ar chlorido nėra mistinis „stiprumas“. Tai kitokia cheminė magnio forma – aminorūgšties glicino chelatas. Ši savybė gali būti svarbi renkantis papildą, bet ją verta vertinti kartu su elementinio magnio kiekiu, toleravimu ir bendra produkto sudėtimi.
