Pirkimo–pardavimo sutartis daugeliui atrodo kaip formalumas. Sėdi pas notarą, pasirašai, paspaudi ranką ir važiuoji namo. Bet būtent čia žmonės ir „paleidžia“ smulkmenas, kurios vėliau kainuoja nervus, laiką, o kartais ir pinigus. Yra punktų, kurių niekas garsiai neakcentuoja, nes visi skuba. O paskui prasideda: „tai juk turėjo likti“, „tai juk buvo sutarta“, „tai juk sakė telefonu“.
Jei nori ramios galvos, į sutartį žiūrėk kaip į savo saugos diržą. Ji ne dėl gražaus vaizdo, ji dėl situacijų, kurių nenori, bet jos kartais nutinka.
Kas realiai parduodama, o kas lieka kaip „pamiršta smulkmena“
Pirmas punktas, kurį žmonės praleidžia, yra labai žemiškas. Kas lieka bute ar name? Virtuvė, buitinė technika, šviestuvai, spintos, net garažo lentynos. Skamba juokingai, kol nepamatai, kad po sandorio išnešta pusė daiktų, o tu lieki su tuščia siena ir fraze „mes gi nesitarėm“.
Saugiausias kelias yra įrašyti konkrečiai. Ne „su baldais“, o išvardinti, kas įeina. Trumpas sąrašas sutartyje gelbsti labiau nei penki pažadai žodžiu.
Atsiskaitymo momentas: kur žmonės pameta kontrolę
Kitas dažnas praleidimas – kada ir kaip tiksliai atsiskaitoma. Kai suma didelė, net maža klaida tampa didele. Kas perveda, kada perveda, ar dalis sumos paliekama iki tam tikro momento, ar viskas sumokama iškart. Tai turi būti aiškiai surašyta, nes kitaip atsiranda vietos interpretacijoms.
Ir dar vienas nervingas kampas: jei pirkėjas perka su paskola, reikia suprasti, kad procesas gali turėti savo tempą. Žmogus gali norėti įsikelti greičiau, bet pinigai juda pagal banko tvarką. Sutartyje verta turėti aiškų terminą ir aiškų veiksmų planą, o ne „kažkaip susiderinsim“.
Raktų perdavimas: smulkmena, kuri kartais tampa konfliktu
Raktai dažnai perduodami „kaip patogiau“. Ir čia prasideda istorijos. Pirkėjas galvoja, kad raktai jau jo, pardavėjas galvoja, kad dar turi savaitę išsikraustyti. Tada atsiranda įtampa, skambučiai, pyktis. Viskas dėl vieno aiškaus sakinio, kurio nebuvo.
Sutartyje turi būti parašyta: kada perduodami raktai, ar būstas turi būti tuščias, ar gali likti daiktų, ar paliekama diena sutvarkymui. Šitas punktas ramina abi puses.
Skolos, mokesčiai ir „netikėta sąskaita“ po sandorio
Žmonės nustemba, kai po pirkimo ateina sena sąskaita už komunalinius, šiukšles ar bendriją. Ir tada prasideda ginčas, kas turi mokėti. Šito išvengti paprasta: fiksuoti skaitiklių rodmenis, aiškiai susitarti dėl apmokėjimo iki perdavimo dienos, o jei yra įsiskolinimų, jie turi būti įvardinti.
Praktiškai, prieš pasirašant, verta bent trumpai pasidaryti tvarką:
- Nufotografuoti skaitiklius perdavimo dieną
- Susirinkti paskutines sąskaitas ir parodyti pirkėjui
- Sutarti, kas apmoka mokesčius už tą mėnesį, jei sandoris įvyko viduryje laikotarpio
Tai nėra „biurokratija“, tai tiesiog apsauga nuo keistų netikėtumų.
Defektai ir pažadai: kai „atrodė gerai“ nebeužtenka
Dar viena vieta, kur žmonės praleidžia esmę, yra būsto būklė. Jei yra defektas, apie kurį pardavėjas žino, geriau tai aptarti prieš pasirašymą, o ne po jo. Pirkėjas dažnai atleidžia, jei jam pasakai tiesiai. Jis neatleidžia, kai pajunta, kad kažkas buvo nutylėta.
Pardavėjui verta pagalvoti: ką pirkėjas pamatys tik po savaitės? Drėgmę, šaltą kampą, bėgantį vamzdį, trumpai jungiantį jungiklį. Kuo mažiau paslapčių, tuo mažesnė rizika, kad sandoris paliks kartų poskonį.
Kada žmonės renkasi greitą kelią ir kodėl tai kartais gelbsti
Kai kam visas šitas procesas atrodo per sunkus. Skambučiai, derinimai, apžiūros, pirkėjai, kurie dingsta. Tada atsiranda natūrali mintis: gal geriau parduoti greičiau, be ilgo laukimo. Būtent čia žmonės pradeda domėtis, kaip veikia butų ir namų supirkimas, nes tai suteikia aiškumą dėl termino, mažiau streso, mažiau derybų maratono.
Tai nėra stebuklas, bet kai situacija spaudžia, greitis ir aiškumas kartais verti daugiau nei dar vienas mėnuo „gal kažkas paskambins“.
Vienas sakinys, kurį verta prisiminti
Pirkimo–pardavimo sutartis nėra formalumas. Ji yra tavo paskutinis filtras prieš klaidas, kurios po to jau kainuoja. Paskaityk ją kaip žmogus, kuris nori ramiai miegoti, o ne kaip žmogus, kuris nori kuo greičiau išeiti iš kabineto. Ir tada sandoris jausis kaip normalus žingsnis, o ne loterija.