Vienas stiklainis beveik auksinis ir skaidrus. Kitas – tamsus, sodraus gintaro atspalvio. Trečiame medus jau susikristalizavęs, todėl atrodo šviesesnis ir tirštas. Natūraliai kyla noras vien iš išvaizdos nuspręsti, kuris geresnis.
Tačiau medus nėra produktas, kuris kiekvieną kartą turi atrodyti identiškai.
Jo savybėms įtakos turi augalai, kuriuos lankė bitės, derliaus metas, vietovė, laikymo sąlygos. Dėl to spalva, kvapas ir tekstūra gali suteikti įdomių užuominų apie stiklainio turinį, tačiau vien jų nepakanka patikimai nustatyti medaus autentiškumą.
Spalvų skalė gerokai didesnė nei viena gintaro spalva
Įprasta medų įsivaizduoti aukso spalvos. Realybėje jo atspalvių skalė gerokai didesnė.
Galima sutikti labai šviesaus, gelsvo, gintarinio, rudo ir net labai tamsaus medaus. Didelę įtaką tam turi botaninė kilmė.
Šviesi spalva savaime nereiškia švelnesnės sudėties ar geresnės kokybės, lygiai kaip tamsi nėra požymis, kad medus senas. Vis dėlto tarp spalvos ir skonio dažnai pastebima įdomi tendencija: šviesesnės rūšys neretai būna švelnesnio skonio, o tamsesnės gali pasižymėti intensyvesniu charakteriu.
Tad spalva pirmiausia gali padėti nuspėti, kokio skonio tikėtis.
Kvapas pasako daugiau, nei gali pasirodyti
Atidarius stiklainį verta neskubėti ragauti ir pirmiausia medų pauostyti.
Aromatą formuoja daugybė lakiųjų junginių. Jų profilis gali skirtis priklausomai nuo augalų, iš kurių bitės rinko nektarą.
Vienas medus gali turėti lengvą gėlių aromatą, kitas – ryškesnį, žemiškesnį ar žolelių primenantį kvapą. Kai kuriuose galima pajusti vaisines natas.
Dėl šių skirtumų profesionaliai vertinant medų aromatas yra viena iš savybių, galinčių suteikti informacijos apie botaninę kilmę.
Namuose laboratorijos, žinoma, neprireiks. Pakanka palyginti du atidarytus stiklainius ir skirtumas neretai bus pastebimas iš karto.
Skystumas nėra kokybės pažymys
Ką tik išsuktas bičių medus dažniausiai būna skystas, tačiau laikui bėgant jo konsistencija gali keistis.
Meduje yra daug natūralių cukrų, tarp jų gliukozės ir fruktozės. Gliukozė linkusi formuoti kristalus, todėl medus palaipsniui tirštėja.
Vienos rūšys šį etapą pasiekia gana greitai, kitos skystos išlieka daug ilgiau. Tam įtakos turi cukrų santykis, drėgmė, temperatūra ir pati medaus kilmė.
Todėl žiemą spintelėje radus sukietėjusį stiklainį nėra pagrindo vien dėl tekstūros abejoti jo kokybe.
Smulkūs ir stambūs kristalai – kodėl jie nevienodi?
Susikristalizavęs medus irgi gali atrodyti labai skirtingai.
Viename stiklainyje kristalai vos jaučiami, todėl masė primena kremą. Kitame jie gerokai stambesni ir aiškiai jaučiami valgant.
Kristalų formavimuisi įtakos turi produkto sudėtis ir sąlygos, kuriomis medus laikomas. Dėl to grūdėta tekstūra pati savaime nėra ženklas, kad į medų buvo priberta cukraus.
Netgi priešingai – kristalizacija medui yra įprastas fizikinis procesas.
Jei tokia tekstūra nepatinka, medų galima švelniai pašildyti vandens vonelėje. Kaitinti labai stipriai nereikėtų.
Ar pagal kvapą galima atpažinti sugedusį medų?
Medus dėl savo sudėties gali būti laikomas gana ilgai, tačiau tai nereiškia, kad laikymo sąlygos visai nesvarbios.
Jis sugeria drėgmę ir aplinkos kvapus, todėl stiklainį verta laikyti sandariai uždarytą.
Neįprastas rūgštokas kvapas, putojimas ar fermentaciją primenantys požymiai jau yra visai kas kita nei natūrali kristalizacija. Tokiu atveju produkto geriau nevertinti pagal principą „medus juk negenda“.
Įprastas sutirštėjimas ar kristalai ir fermentacijos požymiai nėra tas pats.
Populiarūs naminiai testai gali suklaidinti
Internete netrūksta patarimų, kaip per minutę patikrinti, ar medus „tikras“.
Siūloma pilti jį į vandenį, lašinti ant popieriaus, stebėti tekėjimą nuo šaukšto ar net bandyti deginti. Problema ta, kad medaus elgesys priklauso nuo jo drėgmės, temperatūros, botaninės kilmės ir kitų savybių.
Tirštas medus vien dėl tirštumo netampa autentiškesnis. Skystas irgi nėra automatiškai praskiestas.
Patikimam autentiškumo nustatymui naudojami laboratoriniai metodai. Virtuvinis eksperimentas jų nepakeičia.
Trys stiklainiai gali tapti maža degustacija
Spalvą, kvapą ir tekstūrą daug įdomiau naudoti ne bandant namuose nustatyti medaus autentiškumą, o lyginant skirtingas jo rūšis.
Pastatykite kelis stiklainius greta. Palyginkite spalvas, tuomet pauostykite. Paragavę nedidelį kiekį atkreipkite dėmesį į saldumo intensyvumą, aromatą ir tai, kiek ilgai skonis lieka burnoje.
Gali paaiškėti, kad šviesus medus yra švelnus ir lengvas, o tamsesnis turi gerokai ryškesnį poskonį. Kitą kartą skirtumas bus mažesnis.
Tokios variacijos yra viena įdomiausių šio produkto savybių.
Akys ir nosis suteikia užuominų, tačiau ne laboratorinį atsakymą
Spalva gali sufleruoti apie medaus rūšies charakterį. Kvapas leidžia pajusti aromatinius skirtumus, susijusius su augalų kilme. Tekstūra parodo, ar medus dar skystas, ar jau vyksta kristalizacija.
Tačiau nė vienas iš šių požymių atskirai neatsako į klausimą, ar stiklainyje esantis produktas yra autentiškas ir kokybiškas.
Tad labai šviesaus medaus nereikia įtarti dėl jo blyškumo, o susikristalizavusio – dėl kietumo.
Kartais būtent skirtumai tarp dviejų stiklainių geriausiai primena, kad bičių surinktas produktas neprivalo kiekvieną sezoną atrodyti, kvepėti ir jaustis visiškai vienodai.