Antrąją Kalėdų naktį išėjus prasivėdinti iš baro vidutinio dydžio Lietuvos mieste ir žiūrint į spindinčią eglutę, man toptelėjo mintis, kad ji yra absoliučiai netikra.
Ne, viskas aplink nėra Matrica. Tiesiog netikra yra džiaugsmas ir rūpestis gera kliento nuotaika, kurią turi kelti baro savininko pastatyta Kalėdų eglutė. Iš tiesų, jam absoliučiai nusispjauti į klientą. Ir kad tai pamatytum, užtenka niuansų – niūraus apsauginio, kuris vietoj “Atsiprašau, ten negalima”, tesugeba “Ei, ten negalima!”; barmenės, kuri pasitinka be jokios šypsenos; vienintelės alaus rūšies, nors gėrimų sąraše jų dešimt. Tokių niuansų pastebėti galima visur – nuo baro, buitinės technikos parduotuvės iki įmonės priimamojo.

Paklaustum bet kurios įmonės vadybininko, ar klientas yra aukščiau visko, ir 100 % atvejų išgirstum teigiamą atsakymą. Nes protingose knygose rašo, kad taip turėtų būti. Iki šiol galėjai elgtis taip, kaip nori, nes paklausa buvo didžiulė. Klientas vaikėsi tavęs, kad įvykdytum jo užsakymą. Pumpavai šimtus tūkstančių į reklamą ir kūrei poreikį (demand). Tačiau viskas labai greitai pasikeitė. Praėjusių metų pabaigos žiniasklaidos antraštės “Ar krizė mus aplenks?” atrodo tik naivūs svaičiojimai.
Dabartinis sunkmetis yra puiki proga atstatyti tvarką. Dabar marketingas prasideda nuo tavo klientų. Tu jų vaikaisi, kad gautum užsakymą. Jeigu dar nepradėjai, metas pradėti. O jeigu matai tik savo pelną, nesupranti kur pakliuvai.
Ir kiekvienas iš mūsų turėtų padėti iškilti geriausiems bei pamokyti “blogiukus”. Visų mūsų pareiga veikti, kad Lietuvos ekonomika taptų konkurencingesnė. Nepaliekant arbatai blogai aptarnavusiai padavėjai, kad dabartinė studentė, o rytojaus verslininkė pradėdama nuo savęs suprastų, kad “į klientą orientuotas verslas” turi būti ne skambi frazė, o realus veiksmas. Aptarnauji blogai klientą šiandien, neuždirbsi milijono rytoj. Siunčiant atgal drungno alaus bokalą, kad verslininkas suprastų, kad tik gerindamas kokybę ir klientų experience pagerins ir savo ateitį. Nukeliant susitikimą su banko vadybininku geresniems laikams, jeigu tau tinkančiu metu jis arba dar nedirba, arba pietauja, arba jau baigia darbą. Neperkant kompiuterio iš pardavėjo, kuris nesugeba pasiūlyti tau individualaus sprendimo.
Jeigu aš mokau tave, o tu mane, kada nors abu galėsime džiaugtis, kad išmokome ne tik maloniai aptarnauti, bet ir rasti verslo galimybių ten, kur tingiais laikais net nemėginome.





visada buvau atlaidus tokioms smulkmenoms. žmogiška juk. gal teks pasinaudoti šiais pamokymais ir tapti reiklesniu?
Sutinku, sutinku.. Tikrai aptarnavimas lietuvoje prastas, daugeliui tai atrodo naturalu ir nieko blogo. Reikia neuzsimerkti ir keisti tas blogybes :)
Pradėjus skaityti priešpaskutinę pastraipą ant liežuvio taip nejučiom ir taip natūraliai radosi frazė “Mirtis Čilijai!” ;)
Turėjau kolegą, kuris aptarnavimui yra labai reiklus. Kiti ir aš pats dažnai jo reiklumą vertinome, kaip bereikalingą, tačiau ilgainiui supratau, kad jis elgiasi teisingai, o klaidą darome mes atleisdami padavėjai už prastą servisą, neva, ji mažai uždirba ir pan. Rinka (mes) turi tapti reiklesnė, tik tada paslaugų teikėjai sureaguos į pokyčius.
O kas yra Lietuvos ekonimika? VP Market tinklai ir Mažeikių nafta? Nelabai tos ekonomikos ir yra. Gal verčiau būtų laikas pradėti galvoti apie šią problemėlę.
aš tai visiškai pritariu šičia išsakytoms mintims. dėl nuolatinio ekonominio augimo aptarnavimo sfera labai labai išpindėjo. ypač kai kurie sektoriai.
kai kas lėtai ir skausmingai mokosi. teko šeštadienį būt baldų parduotuvėj – dvi aptarnavusius pardavėjos bendraudamos su manim demonstratyviai apsivilko striukes, rodydamos, kad 15 val. jos eina namo. O tada atžagariai pareiškė, kad “pristatymas pas mus 4 mėnesiai”. OMFG.
praėjusį antradienį mane antrą kartą gyvenime iš parduotuvės išvijo “Padvaiskas ir Ko”. Tai buvo dvi skirtingos parduotuvės skirtinguose Lietuvos miestuose su metų pertrauka (ir kas ten mane varė?). kicks ass….
Filai, po švenčių sunku? :) Viskas gerai su ta krize, dirbti tampa daug smagiau- tampa svarbu visos smulkmenos, nuo geros kainos iki nublizgintų batų.
Atmigo, cia ne po svenciu, cia, perfrazuojant kazkuri rusu klasika ar cara, del Lietuvos skauda :)
[...] Dansu Dansu nemato provincijos versle jokių prošvaisčių; [...]
Šį savaitgalį pirkom maišytuvą. Nusipirkom iš antro karto (antroj parduotuvėj). Nes pirmas su mumis kalbėjęs vadybininkas neturėjo lietuvškos instrukcijos ir nežinojo ką daro vienas iš trijų jungiklių. Kaip tik tada su žmona aptarėm, kad toks aptarnavimas krizės metu yra neleistinas.
Filas eina i politika. As taip interpretuoju si posta.
Nors visiska tiesa. Klientas – Dievas.
Tiesa, tik klientas dazniausiai nezino ko nori.
Mano pagyvenusi kaimynė Vilniuje (vietinė) pirko televizorių, tai instrukcija buvo tik lietuvių ir anglų kalba kalba ir aš jai turėjau surasti funkciją “auto tuning”, kad galėtų žiūrėt antžeminį teliką. Protestuot?
Man tai įdomus toks klausimas. Klientas – ne Dievas. Klientas – lenkas (čekas, slovakas etc kur kitąmet tipo augimas). Ką jam galim vežt?
Vakar buvome su draugais kavinėje lengvai pasisėdėt. Baro savivinkė/padavėja užtruko su antrąja alaus porcija visiems, po kurio laiko pradėjusi nešti po keletą bokalų, atsiprašė, nes “keitė bačką, kuri putojo labai”. Vieną bokalą padovanojo “on the house”.
Tikiuosi ten užsukt dar ne vieną kartą.
Autorius teisus
Kalbant apie klientų aptarnavimą, šitoj sferoj per gyvenimą teko patirti du šokus. Pirmas – kai išvažiavęs į anglus pamačiau, kaip jų parduotuvės linkusios pasiimt atgal neįtikusias prekes. Smukčiojo vienas naujas batas – pakeitė, sudeginau ausines – pakeitė, prastai veikė bevielė pelė – grąžino pinigus. Antrą šoką gavau grįžęs namo, kai po poros dienų dėvėjimo pradėjus žiovaut naujam batui nuėjau su mintim atgaut pinigus. Grąžino, bet priedo dar ir krūvas “ble*žių”, “ku*vų” dadėjo…
[...] kad ateinantys metai bus lūžio metai aptarnavimo sferai, kuri kelerius metus buvo užmigdyta. Čia yra kur stiebtis, o neefektyvūs ilgai [...]