Paskutiniame „Media And Marketing“ išsakyta įdomi mintis, jog dažnai media kanalams trūksta kūrybiškumo, o šio buvimo prielaida yra kūrybinio etato egzistavimas. Tai labai svarbu spausdintiems leidiniams, kurie dabar susiduria su didesniais iššūkiais, nei kiti. Žinoma, mūsiškiams žurnalams ir laikraščiams turėti „kūrybos vadovą“ būtų per didelė prabanga, tačiau laikraščių vadovams privalu kūrybingam žmogui tokią funkciją deleguoti.
Ne kartą iš media agentūros esu gavęs neigiamą atsakymą dėl vieno ar kito sprendimo žiniasklaidoje, kad ir „Verslo žinių“ antrojo viršelio pagaminimo. Klientas yra, reikia kainos, o kainos nėra, nes VŽ nesutinka su tokiu projektu iš principo. Tai buvo seniau, o tokie sprendimai nebėra jokia naujiena ir kai kurie leidiniai ir kanalai sumaniai uždirba pinigus padėdami media ir kūrybos agentūroms rasti įdomių sprendimų savo kanale. Lietuvoje turime MTV, kur dažnai net patys ženklai randa pagalbos dėl turinio, nekalbant apie kitus sprendimus. „15 min.” visada buvo aktyvūs kūrybine prasme, tokie yra ir šiandien. “Epaso” grupė visada padeda su internetu. Kūrybos ir media sintezė ir ribų nykimas – kita tema.
Šios žinisklaidos priemonės laimės daugiau, nes priima kūrybinius projektus ir bendradarbiauja juos įgyvendinant ar net padeda kurti. Didžiausia viso to nauda reklamdaviams ir agentūroms yra ta, kad pats leidinys ar kanalas gerai pažįsta savo virtuvę ir puikiai žino savo galimybes, tad gali rekomenduoti kūrėjams kaip jas išnaudoti ar pasiūlyti kaip tą padaryti.
gera pastaba.
tikrai – daugeliui žiniasklaidos kanalų trūksta specialistų galinčių į save pažiūrėti iš kliento pozicijų ir kažko naudingo pasiūlyti. alternatyva – media agentūros su kūryba po savo stogu.
jaučiasi, kad daugelis leidinių nusimeta aroganciją dabartinės rinkos sąlygomis. tikėtina, kad atsiras įdomesnių kūrybos sprendimų už standartines kainas.
tik riba čia subtili – taip labai netoli iki redakcinio turinio pardavimo (juk lyg irgi lankstus kūrybiškas sprendimas) – o tai visiškas peilis normaliai spaudai.
ir tada liūdnai stebėsime kaip moteris su fantazija ir polėkiu (lanksti ir kūrybiška žiniasklaida) tampa už pinigus perkama moterim.
agentūroms juk irgi blogiau nuo to. ne?
Aurelijau, žinoma, tapti Laisvalaikiu nereikia ir to nenorime, tačiau smagūs kūrybiniai nukrypimai, tebūnie ir brangesni, reikalingi ir reklamdaviams ir agentūroms ir patiems leidiniams, kurie skaitytojo akyse gali būti dinamiškesni, nesustabarėję, lankstesni. Visi norime, kad reklama žmonėms patiktų, tiek turinio, tiek formos prasme. Nuo to juk nauda yra visiems, tad ir prisidėti (neperlenkiant lazdos) prie visapusiško kūrybiškumo turėtume visi.
Gal tada čia bediskutuojantys pasidalintumėte kaip Jūs suprantate kūrybiškumą spausdintuose leidiniuose? Kokia būtų tokią funkciją apsiėmusio žmogaus atsakomybių apimtis?
Viešpatie… Apsaugok mus nuo tų “kūrybinių sprendimų” a’la burbulų viduryje laikraščių ekonomikos puslapių ir į popierinį ar celofano taršalą dar kartą suvyniotų laikraščių.
Kūrybiškumą lietuviškoje spaudoje suprasčiau, jei atsitiktų stebuklas ir į ją kad ir rėmėjų prastumti sugrįžtų / atvyktų:
1) Tęstiniai tiriamosios žurnalistikos straipsniai;
2) Priedai istorijos, sociologijos, futurologijos klausimais;
3) Aktualūs/juokingi komiksai ir karikatūros;
4) Mokslo įvairenybės vietoj Prietarų ir mistikos naujienų.
pranas labai teisingai kirptelėjo.
Pranas, matyt, nelabai yra leidęs kokį nors leidinį, na – bent jau skaičiavęs jam verslo planą.
papildomą pasaulinį kontekstą šitai diskusijai galima rasti čia:
http://www.editorsweblog.org/newspaper/2009/04/la_times_runs_ad_as_fake_news_story.php
be Aurelijaus minėto LA pavyzdžio, reklamas pirmuose viršeliuose (irgi įvardindami kaip “kūrybišką” sprendimą) pardavė ir “The New York Times, ir “The Wall Street Journal”.
Šiandienos “Klaipėdos” ir “Vilniaus dienos” viršelius “kūrybiškai” apsivilko “Metadoxilis”, palikęs plikus leidinius vien su logotipais, o neseniai mačiau ir tokią už pinigus nuogai išrengtą “Kauno dieną”.
Atrodo, kad krizės akivaizdoje žiniasklaidos funkcija likusi dvejopa – a) kūrybiškai išgyventi sunkmetį b) džiuginti skaitytoją (pavyzdžiui, reklamomis). O vis tiek nedžiugina.
[...] važiuok su taksi. Tik šiais laikais nepamiršk smulkių piniginėje. Kūryba. Kur susisiekia reklamos kūrybiškumas ir redakcijų baimė įsiutinti skaitytoją? Srovė. Jei nepakanka mūsų upių sraunumo, visada [...]
As cia pritarciau ir vieniems, ir kitiems :)
Medijoms reiketu lankstumo, bet ne tiek leidziant deti daugiau reiklamos kur tik telpa, o integruojant turini su reklama, taip kad skaitytojui butu idomu ir reklama, ir turinys. Tam beje trukdo dabartinis, dazniausiai grieztas redakcijos ir pardavimu skyriaus atskyrimas.
O agenturoms reiketu stengtis ne sukurti kazka cool ir tada stumti kiek isheina kad paskelbtu, o galvoti apie skaitytoja (ziurova) daugiau. Reklama turi buti idomi ir tashkas.
Šiaip… kol kas perku lenkiškus ir – kartais – amerikietiškus žurnalus… ale sako ir Newsweekas jau ilgai netemps….
Pas lenkus daug įdomių reklaminių “skirtuko” tipo sprendimų buvo.
Kad iškart verstum puslapi su kurio tai automobilio (daugiausia) reklama.
Ale vistiek sunku suprast, kodėl Lietuvoje žurnalai atrodo taip, kaip jie atrodo dabar.
Dainiui: jei nebeskirsi redakcijos ir pardavimu skyriaus, ir jei padarysi, kad “integruojant turini su reklama, taip kad skaitytojui butu idomu ir reklama, ir turinys”, prieisi labai plona riba. ir labai nezymia.
Ta riba skiria redakcijos sukurta turini, kuriuo skaitytojai is esmes pasitiki, ir uz kuri sumoka pirkdami leidini, ir reklamini turini, kuriuo is esmes NEpasitiki.
Ir taip, kazkuriuo metu tu islosi permesdamas redakcijos uzdirbta pasitikejima reklamos turiniui. O paskui skaitytojai nebepasitikes abiem. Tada nebepirks laikrascio. Tada laikrastis nebegaus reklamos. Tada tu reklamuosies kitur, o jis bankrutuos.
Is ziniasklaidos puses toks atskyrimas gyvybiskai svarbus. jei jis veike ir pasiteisino pastaruosius pora simtu metu, nematau priezasciu, kodel turetumem jo atsisakyti dabar. Kriziu buvo ir bus, ir jos ner priezastis patapt mineta moterim uz pinigus.
Dėkui už gerą žodį ;)
Internete n įvairių puslapių, kurie skiriasi ne tik savo suprogramavimo, techninėmis charakteristikomis, bet ir tų psl. lankytojų ‘naršymo’ specifikomis, tad norint sukurti ir įgyvendinti tikrai gerą reklamos projektą turi glaudžiai bendradarbiauti kūryba, gamyba ir interneto media kanalas.
O dėl ‘dažnai media kanalams trūksta kūrybiškumo’, tai ypač LT internete galioja kitas principas- ‘dažnai kūrybos agentūros net neturi elementarių interneto reklamos žinių’ :) Esama rinkos situacija, kada ‘viskas svarbu’ skatina glaudesnį bendravimo atsiradimą tarp kliento, agentūrų, gamybos, media kanalo. O bendraujant atsiranda aiškumas kas ką gali, kas ką turi padaryti ir tada darbo procesas nuo idėjos kūrimo iki įgyvendinimo tampa gerokai produktyvesnis ir greitesnis.
dėl spaudos reklamos- idėjų yra, bet jų įgyvendinimas dažnai neturi efektyvaus kainos/pasiekiamumo pagrindimo. Lietuvoje daugumos leidinių sąlyginai maži tiražai, o idėjos sukūrimas, gamybos kaštai pasiima per didelę dalį numatomo reklamos biudžeto, todėl ir renkamasi paprastesni, bet didesnio pasiekiamumo sprendimai. Beje su šia problema susiduria ir internetas, bet čia truputį paprasčiau, nes galima darytis įvairius sprendimų šablonus (moduliai, naujos reklamos pozicijos, formos, aplikacijų aprašymai ir kt.).