Keli retoriniai klausimai. Ar reklama turi būti įsimintina? Įprastine to žodžio prasme, t.y. kad ji tau padaro tokį įspūdį, kad ją prisimeni ir pasakoji draugams? Ar reklama turi išsiskirti iš kitų tarpo ir patraukti dėmesį, t.y. būti originali? Ar reklama gera tada, kai tyrimas parodo, kad ad awareness yra aukštas? Ar reklama turi aiškiai pasakyti koks yra produkto privalumas ir priversti dėl to rinktis?  

Jeigu visais šiais atvejais šaukei “Taip, taip, o taip!”, gali būti, kad tu klysti ir šiek tiek atsilieki nuo paskutinio žodžio reklamoje. Nes “multitaskingo” ir suvienodėjusių prekės ženklų kultūroje žmonėms reklama neįdomi. Jie iš jos nebegauna žinių apie produktų skirtumus taip, kaip gaudavo XX a. viduryje. Nes, ne paslaptis, beveik visi produktai yra panašūs. 

Kuo daugiau žinau, tuo mažiau suprantu. Tuo mažiau suprantu ir kaip kurti bei planuoti reklamą. Pastaruoju metu man iš galvos neišeina “mere exposure effect” bei “low involvement processing” koncepcijos, atsiradusios (pirmoji – atgimusi iš naujo) dėl naujų atradimų apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus smegenys. Jomis paremtos R. Heatho, P. Feldwicko ir kitų minyts. Tai, ką jie teigia, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko nauja. Bet tikrovėje tai skiriasi nuo vidutinio reklamos ar marketingo žmogaus supratimo (žinoma, žinoma, išimčių pažįstu ir pats) apie tai, kokia turi būti reklama. Ir, svarbiausia, skiriasi nuo to, kokį rezultatą turime visų kūrybinių pastangų pabaigoje.

Tęsinys – antrojoje įrašo dalyje.